Šiuolaikinė muziejaus ekspozicija vis rečiau prasideda ir baigiasi eksponatu vitrinoje. Lankytojui šiandien svarbu ne tik pamatyti, bet ir savarankiškai suprasti, išgirsti, paliesti, tyrinėti, kartais – patirti tai, ko pats eksponatas fiziškai negali parodyti. Todėl muziejams vis dažniau tenka spręsti ne vien turinio ar dizaino, bet ir lankytojo patirties klausimą: kaip sudėtingą pasakojimą paversti įtraukia, prieinama ir ilgalaikėje perspektyvoje veikiančia ekspozicija?
Būtent šioje pasakojimo, dizaino ir technologijų sankirtoje dirba daugiau nei tris dešimtmečius rinkoje veikianti „Biznio mašinų kompanija“ – BMK, priklausanti „Atea“ grupei. Muziejams įmonė kuria interaktyvias ekspozicijas ir skaitmeninius sprendimus – nuo koncepcijos, scenarijaus, dizaino ir programavimo iki įrangos montavimo, integravimo bei garantinio aptarnavimo.
Apie tai, kaip gimsta tokie projektai, kokių klausimų muziejams verta nepraleisti ir kodėl technologijos ekspozicijoje turėtų prasidėti ne nuo įrangos sąrašo, o nuo pasakojimo, kalbamės su BMK komanda.
Ne technologijos dėl technologijų
Technologijos muziejuje pačios savaime dar nesukuria nei įtaigesnio pasakojimo, nei didesnio prieinamumo. Ekranas, projekcija, virtualiosios realybės patirtis, garso takelis ar interaktyvus žaidimas vertingi tik tada, kai padeda lankytojui priartėti prie turinio.
„Muziejai kartais ateina jau turėdami technologijos pavadinimą – nori ekrano, projekcijos, VR sprendimo. Bet pirmas klausimas visada turėtų būti ne apie įrangą, o apie pasakojimą: ką norime, kad lankytojas suprastų, pajustų ar atrastų?“ – sako BMK Skaitmeninio turinio kūrimo skyriaus vadovas Vilius Jurgelevičius.
Tai ypač svarbu muziejams, kurių pasakojimai remiasi istorija, kultūros paveldu, meno kūriniais ar autentiškais objektais. Tokiose ekspozicijose technologijos turi veikti atsargiai – ne užgožti eksponatą, o padėti jį geriau suprasti.
Gera interaktyvi patirtis nėra ta, kuri daugiausia juda, mirga ar stebina techninėmis galimybėmis. Ji gera tada, kai padeda lankytojui užmegzti ryšį su pasakojimu – geriau suprasti temą, pajusti atmosferą, įsitraukti emociškai ar atrasti tai, ko nebūtų pastebėjęs vien žiūrėdamas į eksponatą vitrinoje. O kartais svarbu ne racionaliai paaiškinti, o sukurti įtaigią patirtį, kuri leidžia lankytojui išsinešti jausmą, klausimą ar asmeninį santykį su tuo, ką pamatė.
„Kartais tinkamiausias sprendimas nebūtinai yra sudėtingiausias. Vienur reikia projekcijos ar 3D animacijos, kitur – aiškiai sukurto garso pasakojimo, o dar kitur pakanka gerai apgalvotos informacijos struktūros ar paprastos lankytojui patogios sąsajos. Svarbiausia, kad priemonė būtų parinkta pagal turinį, o ne atvirkščiai“, – teigia pašnekovas.
Viena komanda – nuo turinio iki veikiančios ekspozicijos
Muziejų ekspozicijų kūrimas dažnai primena sudėtingą dėlionę, o kartu – logistinį iššūkį. Vieni specialistai rengia turinį, kiti kuria dizainą, treti projektuoja erdvę, ketvirti rūpinasi programavimu, garso ar vaizdo sprendimais, dar kiti – įrangos montavimu ir priežiūra. Kiekviena grandis svarbi, tačiau kuo jų daugiau, tuo didesnė rizika, kad ekspozicijos idėja, lankytojo kelias ir techninis įgyvendinimas pradės veikti kaip atskiros dalys.
Čia išryškėja BMK pabrėžiamas vienos komandos principo privalumas. Įmonės skaitmeninio turinio komandoje dirba projektų vadovai, dizaineriai, scenaristai, programuotojai ir inžinieriai. Atskiras vaizdo ir garso sprendimų padalinys leidžia vienoje vietoje derinti turinį, kūrybinius sprendimus ir techninį įgyvendinimą.
„Mūsų stiprybė ta, kad vienoje komandoje turime ir turinio, ir dizaino, ir programavimo, ir vaizdo bei garso sprendimų specialistus. Tai leidžia nuo pat pradžių matyti visą ekspozicijos kelią – nuo idėjos iki to momento, kai lankytojas paspaudžia mygtuką ar įsitraukia į patirtį“, – pasakoja V. Jurgelevičius.
Muziejui tai reiškia, kad ekspozicijos idėja gali būti tikrinama ne tik kūrybiniu, bet ir praktiniu požiūriu: kaip ji veiks konkrečioje erdvėje, kaip bus prižiūrima, kaip bus atnaujinamas turinys ir kiek ilgai sprendimas išliks aktualus. Kartu tai sumažina koordinavimo ir administravimo resursus.
„Muziejui svarbu ne tik sukurti įspūdį atidarymo dieną. Sprendimas turi veikti kasdien – su realiais lankytojais, edukacijomis, renginiais, technine priežiūra. Todėl apie aptarnavimą, turinio atnaujinimą ir patikimumą reikia galvoti dar projektavimo metu“, – pabrėžia pašnekovas.
Būtent todėl technologijos neturėtų būti prijungiamos paskutinę minutę. Jei jos planuojamos kartu su turiniu, erdve ir lankytojo keliu, jos tampa natūralia ekspozicijos dalimi. Jei atsiranda tik kaip papildoma detalė prie jau parengtos koncepcijos, kyla rizika, kad sprendimas bus brangus, bet menkai veikiantis.
Skirtingi muziejai – skirtingi sprendimai
BMK įgyvendinti projektai rodo, kad interaktyvumas muziejuje neturi vienos formos. Jis kaskart priklauso nuo to, ką muziejus nori atverti lankytojui.
„Vieno sprendimo, kurį būtų galima perkelti iš projekto į projektą, nėra. Kiekvienas muziejus ateina su skirtingu pasakojimu, erdve ir auditorija. Vienur technologijos padeda priartinti detalę, kitur – sukurti atmosferą ar emociją, dar kitur – padaryti turinį prieinamą žmogui, kuris negali jo patirti įprastu būdu“, – sako V. Jurgelevičius.
Palangos gintaro muziejuje veikiančioje parodoje „Maži ir gražūs“ technologiniai ir dizaino sprendimai padeda lankytojui įsižiūrėti į mažiausius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių kūrinius – gintarą, LDK monetas, juvelyriką, miniatiūras. Čia svarbiausia tampa ne efektas, o gebėjimas mažą objektą paversti dideliu pasakojimu.
Kitas pavyzdys – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus skaitmeninė platforma „EMA: sužinok, tyrinėk, išbandyk“, sukurta kad pristatytų Lietuvos dailės aukso fondą skaitmeniniu formatu. Joje kūriniai pateikiami pasitelkiant gestų kalbą, vaizdinį pasakojimą, subtitrus, lengvai suprantamos kalbos tekstus. Taip skaitmeninis muziejaus turinys tampa savarankiška prieinamumo erdve.
Dar kitokį muziejinės patirties modelį siūlo „Šedevro kambarys“ Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kur XVII a. meno kūrinys pristatomas pasitelkiant dirbtinio intelekto elementus, vaizdo projekcijas ir specialiai kuriamą erdvės atmosferą. Čia technologijos veikia kaip papildomas interpretacijos sluoksnis – ne užgožiantis kūrinį, o kviečiantis į jį įsižiūrėti.
Anykščių Angelų muziejuje lankytojai kviečiami keliauti po septynias trimates erdves –virtualų pasaulį, kuriame kiekviena erdvė pasakoja savitą istoriją. Virtualioje ekspozicijoje lankytojai gali pažinti apie 200 eksponatų, iš kurių apie 60 sudaro Angelų muziejaus kolekcija. Likusi ekspozicijos dalis pristato tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos ir kitus vizualiojo meno kūrinius. Pasirinkus dominantį objektą, jį galima apžiūrėti iš arti trimatėje erdvėje, o garsiniai pasakojimai padeda geriau suprasti kūrinio istoriją ir kontekstą.
Šaltojo karo muziejuje branduolinio konflikto grėsmę perteikia įtraukianti instaliacija: ant trijų sienų ir reljefinio maketo rodomi ramūs pasaulio vaizdai, paspaudus mygtuką virstantys raketos paleidimo, sprogimo ir jo padarinių scenomis. Čia technologijos leidžia grėsmę ne tik suprasti, bet ir emociškai patirti.
Žemaičių muziejaus „Alka“ modernizavimo projekte technologijos pasitelktos platesniam istoriniam pasakojimui: 3D animacijai, projekcijoms, garsiniams sprendimams, vaizdo ir ekspozicijos valdymo sistemoms.
Kituose BMK darbuose – Liubavo dvaro muziejuje, Salų dvare – technologijos naudojamos virtualiam pažinimui, interaktyviems žaidimams, edukaciniams maršrutams ar patirtiniams pasakojimams.
Ką muziejui verta apgalvoti prieš pradedant
Muziejui, planuojančiam naują ekspoziciją ar skaitmeninį sprendimą, vienas svarbiausių darbų prasideda dar iki susitikimo su technologijų kūrėjais.
Pirmiausia reikia kuo tiksliau įsivardyti, kokią istoriją norima papasakoti, kam ji skirta ir kokią lankytojo patirtį siekiama sukurti. Ar lankytojas bus vedamas nuosekliu maršrutu? Ar jis galės rinktis savo tyrinėjimo kryptį? Ar sprendimas skirtas ekspozicijos erdvei, edukacijai, nuotoliniam lankytojui, ar kelioms situacijoms iš karto?
Ne mažiau svarbu iš anksto galvoti apie auditorijų įvairovę. Vieniems lankytojams reikalingi subtitrai, kitiems – gestų kalba, garsinis vaizdavimas, aiškesnė vizualinė struktūra, lengvai suprantama kalba, alternatyvūs tekstai ar galimybė turinį pasiekti skaitmeniniu formatu. Todėl prieinamumas muziejuje tampa ne papildomu priedu, o vienu iš kokybiškos lankytojo patirties kriterijų.
„Prieinamumas taip pat neturėtų būti paskutinis projekto priedas. Jeigu apie gestų kalbą, subtitrus, garsinį vaizdavimą ar lengvai suprantamą tekstą galvojama tik pabaigoje, dažnai tenka taisyti jau sukurtą sistemą. Daug geriau, kai tai planuojama kartu su visu ekspozicijos turiniu“, – pažymi pašnekovas.
Dar viena klaida – pamiršti, kad ekspozicija gyvens ilgiau nei projektas. Reikia numatyti ne tik sukūrimo, bet ir veikimo biudžetą: programinės įrangos atnaujinimus, įrangos priežiūrą, turinio korekcijas, techninį aptarnavimą. Tai ypač aktualu nuolatinėms ekspozicijoms, kurios turi veikti ne kelis mėnesius, o daugelį metų.
Todėl į pokalbį su technologijų partneriais verta ateiti kuo anksčiau. Ankstyvas dialogas leidžia įvertinti, ar sumanymas realiai įgyvendinamas, ar pasirinktos technologijos tinka konkrečiai erdvei, kokių infrastruktūros sprendimų reikės, ar lankytojo kelias bus aiškus, ar ekspozicija nebus perkrauta pertekliniais efektais.
„Geriausias rezultatas atsiranda tada, kai muziejus ir technologijų kūrėjai kartu ieško tiksliausios formos turiniui atskleisti. Muziejus geriausiai žino savo rinkinius ir pasakojimus, o mūsų darbas – padėti rasti būdą, kaip jie gali veikti lankytojo patirtyje“, – apibendrina pašnekovas.
Ateities ekspozicija nebūtinai bus ta, kurioje daugiausia ekranų ar sudėtingiausių įrenginių. Veikiau tai bus ekspozicija, kurioje kiekvienas sprendimas turi aiškią priežastį. Kai šis klausimas tampa projekto pradžia, technologijos nustoja būti ekspozicijos dekoracija. Jos tampa tiltu tarp muziejaus turinio ir lankytojo patirties.
BMK – daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje veikianti „Atea“ grupės įmonė, muziejams kurianti interaktyvias ekspozicijas ir skaitmeninius sprendimus nuo idėjos iki techninio įgyvendinimo. Įmonės komandoje dirba turinio kūrėjai, dizaineriai, programuotojai, inžinieriai, vaizdo ir garso sprendimų specialistai, todėl muziejams ji gali pasiūlyti ne pavienę technologiją, o visą kelią – nuo pasakojimo koncepcijos iki veikiančios lankytojo patirties. Muziejai, planuojantys naujas ekspozicijas, skaitmeninius sprendimus ar prieinamumo projektus, gali kreiptis į BMK komandą konsultacijai dėl galimų sprendimų ir bendradarbiavimo.
